Paprasta ir lengva priimti ir mylėti angelus, šventuosius, geruosius, patogiuosius, besišypsančius, sukalbamus. Bet kas myli velnią ir kaip tai susiję su BKP? Paklaikęs, skvarbus žvilgsnis; galingas, aplink viską sprogdinantis pyktis. Žmogaus sąmonė atsijungia. Pats jis nepamena kas atsitiko, ką verbaliai, kaip skrandžio turinį, išvertė ant aplinkinių. Stovime, žiūrime į tokį žmogų ir sakome – jis velnias, jis “psichas”, jis “neurotikas”, t.t. Sutapatindami žmogų su jo elgesiu, šalinamės jo, atimdami palaikančią erdvę skausmui būti saugiai išreikštam. O viso labo pakanka pažiūrėti į akis tam, kuris draskosi ir nebyliai pasakyti – aš matau tave, aš liudiju tavo skausmą. Iškvėpus, įkvėpus, su atjauta, jaučiant savo ašį, liudyti žmogaus skausmo iškrovą man ir yra tolygu mylėti velnią. Liudyti skausmo virsmą gydančia galia, labiausia matyti patį žmogų, o ne išveikos būdą – apie tai man yra BKP. Iš tiesų sunku siaurai aprašyti kas yra BKP. Bet ką tikrai reikia paminėti, kad visų pirma tai yra saugi erdvė patirti save, pamatyti kitą, suprasti tarpžmogišką ryšį. Tai yra šypsenų, ašarų, apsikabinimų, supratimo be daug žodžių, širdžių namai. Kur tiek specialistai, tiek tokie kaip aš – “žmonės iš gatvės, einantys sielos vedimo kryptimi”, randa darnią būtį, kur patiriama bendrystė. ?? Beribis dėkingumas, Rasyt, @rasa skrabutėnas už tai, kad, įgyvendindama savąsias svajones, padedi pildytis kitų troškimams.