Biodinaminė kūno psichoterapija man – tai ta tikroji pažintinė kelionė į save per kūną, kurios ilgai ieškojau. Labai individuali, nes visi mes autentiški, su savo pamokomis, patirtimis. BKP man tarsi suteikia viskam “rėmus”, kokybišką pagrindimą apie mano tranformacijas vykusias anksčiau ir tai, kas toliau vyksta gyvenime. Čia supranti, kad viskas kas yra tavo kūne prašosi būti išjausta, su meile, be jokio vertinimo.Tik tada išlaisvėji, lengvėji ir gali geriau suprasti save bei kitus žmones. BKP man padėjo sulėtinti tempą, moko kantriai leisti sau nežinoti, išlaukti… ?? Čia plečiasi mano požiūris į darbą su žmogaus kūnu ir apskritai – kitaip jaučiu pačius žmones… Na, o pirminė asmenybė ir gebėjimas ją jausti savyje, tai – pats didžiausias atradimas biodinamikoje. Tas jausmas kai susitinki tą savo dalį…Man tai – ta tikroji žmogaus prigimtis, tas brangiausias tikrasis “Aš”. Buvimas santykyje visada buvo sunki tema, o čia pagaliau pradedi pamatyti TIKRĄJĮ kitą. Pajausti, suprasti, priimti, leisti būti su viskuo kuo esi…

Paprasta ir lengva priimti ir mylėti angelus, šventuosius, geruosius, patogiuosius, besišypsančius, sukalbamus. Bet kas myli velnią ir kaip tai susiję su BKP? Paklaikęs, skvarbus žvilgsnis; galingas, aplink viską sprogdinantis pyktis. Žmogaus sąmonė atsijungia. Pats jis nepamena kas atsitiko, ką verbaliai, kaip skrandžio turinį, išvertė ant aplinkinių. Stovime, žiūrime į tokį žmogų ir sakome – jis velnias, jis “psichas”, jis “neurotikas”, t.t. Sutapatindami žmogų su jo elgesiu, šalinamės jo, atimdami palaikančią erdvę skausmui būti saugiai išreikštam. O viso labo pakanka pažiūrėti į akis tam, kuris draskosi ir nebyliai pasakyti – aš matau tave, aš liudiju tavo skausmą. Iškvėpus, įkvėpus, su atjauta, jaučiant savo ašį, liudyti žmogaus skausmo iškrovą man ir yra tolygu mylėti velnią. Liudyti skausmo virsmą gydančia galia, labiausia matyti patį žmogų, o ne išveikos būdą – apie tai man yra BKP. Iš tiesų sunku siaurai aprašyti kas yra BKP. Bet ką tikrai reikia paminėti, kad visų pirma tai yra saugi erdvė patirti save, pamatyti kitą, suprasti tarpžmogišką ryšį. Tai yra šypsenų, ašarų, apsikabinimų, supratimo be daug žodžių, širdžių namai. Kur tiek specialistai, tiek tokie kaip aš – “žmonės iš gatvės, einantys sielos vedimo kryptimi”, randa darnią būtį, kur patiriama bendrystė. ?? Beribis dėkingumas, Rasyt, @rasa skrabutėnas už tai, kad, įgyvendindama savąsias svajones, padedi pildytis kitų troškimams.

Sunku objektyviai vertinti gautas žinias ,nes tai labiau patyriminiai mokymai… Kiekvienas tą patį dalyką išgyvena kitaip… labai kitaip. Kiekvienas išgyvena savo patyrimus, atliekant tam tikrus, iš šalies žiūrint, paprastus pratimus, švelnius paglostymus… O rezultate prasideda toks procesas, kuriam suvirškinti ir apdoroti, reikia kelių savaičių … Tuo pačiu pastebiu, kad galiu matyti žmogaus procesą, suprasdama, kad tik jis gali praeiti savo pasirinktą kelią, o mano funkcija, būti šalia, stebėti šį nuostabų procesą, bet nieko negelbėti… Tiesiog leisti žmogui pačiam save išgydyti… Esu labai laiminga, kad tokie mokymai atkeliavo į Lietuvą. Man tai didžiulė dovana ir geriausia investicija į save..:-)

Man BKP tai – atsivėrusios akys ir ausys, ir rankos, ir širdis. Be galimybės “atžinoti ir pamiršti. Tai – metodas, stipriai praplečiantis požiūrį į save ir į kitą žmogų. Tai – atviras žvilgsnis į ten, kur skauda, nesistengiant to skausmo kažkaip sutvarkyti, o tiesiog būti ir išbūti su juo, paglostyti jį. Kol giliu iškvėpimu ar pilvo gurgesiu jis pradeda savaime gyti. Tai požiūris į žmogų, kada supranti, kad gyvenimą patiriame per kūną. Ir jis visada rodo tiesą. Ačiū už galimybę žodžius “pagarba ir besąlyginis priėmimas” ne tik suvokti protu, bet labiausiai – pajausti iki lastelių lygmens.

Jei atvirai, net negaliu paaiškinti, kaip atsidūriau biodinaminės kūno psichoterapijos studijose. Neieškojau ilgų studijų, niekas man jų nerekomendavo, nekvietė eiti kartu pabandyti, nepažinojau organizatorių. Bet jau kuris laikas tyliai ieškojau kitokio priėjimo prie kūno, nei kad esam įpratę teikti ar gauti masažo kabinete. Man klasikinis būdas atrodė nepakankamas, nepasiekiantis tikrosios priežasties, o sprendimo būdai laikini ir paviršutiniai. Taip, sutinku, kad kartais tiesiog reikia gero minkštųjų audinių išjudinimo, bet norėjosi nerti į gylį, priartėti prie Esmės. Ir galbūt užkabino mane žodžių kombinacija – biodinamika, kūnas, psichoterapija. O kas už to slėpėsi, galėjau tik įsivaizduoti. Bet tai, ką gavau, praėjus metams nuo studijų pradžios, mano vaizduotė nebuvo pajėgi aprėpti. Sunku nusakyti žodžiais. Be savo didelės vidinės kelionės, gavau nuostabią “gentį”, į kurią iš kasdienybės vis sugrįžtu ir žinau, kad būsiu priimta su visu savo Bagažu, kad ir ko ten prisikrovus tąkart ateičiau. Ir bus saugu, ir bus jautru, ir bus nepatogu ar net baisiai skausminga, bet viskas ves į pažinimą – Savęs, Žmogaus, Santykio. Na ne studijos tai, tai kažkas daug daugiau. Priartėjimas prie Esmės, kad ir kaip abstrakčiai ir neapčiuopiamai tai skambėtų. Nuoširdžiai rekomenduoju.

Kas man yra BIODINAMINĖ KŪNO PSICHOTERAPIJA? Įsivaizduokite ankstyvą, gaiva dvelkiantį vasaros rytą, vos patekant saulei. Gelsvi, saulės spinduliai suteikia malonų jaukumo pojūtį. O jei dar visa tai vyksta miške, tarp šimtamečių masyvių medžių kamienų… Jų grublėtą odą, kitaip dar vadinamą žieve, nutvieskia šviesos spinduliai, palikdami šešėlio kontūrus giliose žievės vagose. Štai čia atsiveria neįtikėtini raštai – patirtis, išgyvenimai, aplinkos sąlygų veiksniai, kai kur paliktos sudžiūvusios žaizdos. Ir tu gali prie to prisiliesti. Tavo pirštai, tarsi Brailio raštą, skaito visą laiko paliktą informaciją… Toks vaizdinys man kyla galvojant apie biodinaminės kūno terapijos studijas. Suprantu, kad tai apima kur kas daugiau, nei šis trumpas mano fantazijos fragmentas, tačiau tai man stipriai susiję su jausmu, pažinimu, pagarba, prisilietimu ir ypač su jautrumu ir suvokimu, kaip tai yra svarbu. Dar tai apie mūsų kūno neįtikėtinas savybes išgyventi, prisitaikyti. Apie tai kas esu AŠ, apie santykį ir per jį besiformuojančias projekcijas, apie sąmonės ir pasąmonės tarpusavio sąveiką. Apmąstymai su analizės prieskonio žiupsneliu apie tai, kaip atrodo mano pirminė asmenybė, ko norėtų mano vidinis vaikas ir kokie mano poreikiai, ne retai patirtų traumų pasekmės. Jau šiek tiek daugiau nei metai šios, pilnos įspūdžių, kelionės.

Su malonumu dalinuosi savo BKP patyrimu. Pirmiausia tai – labai gili, plati, atvira kelionė į pačią save. Tai labai jautrus susitikimas su savimi lasteliniame lygyje. Tai toks susitikimas, kur nepasislėpsi už žodžių ir kitų sociume išmoktų “vikrutasų”. Nes kūnas nemeluoja, nes viskas kas esi, visa tavo įstorija atsispindi kūne, kad ir ką žodžiai besakytų. Man pačiai, gydytojai psichiatrei, tai – toks išplečiantis, įgalinantis įrankis situacijose, kai vaistai bejėgiai. Aš pati psichoterapiškai dirbu su tikrai labai kenčiančiais žmonėmis, turinčiais įvairią išreikštą psichopatologiją. Ir kaskart nustembu ir apsidžiaugiu, kai pritaikau biodinaminės kūno psichoterapijos studijose įgytas žinias ir įgūdžius, gaudama neįtikėtiną rezultatą. Kad ir šią savaitę: atėjo ilgametė klientė, kenčianti nuo krūvos sudėtingų simptomų ir sindromų. Ir, pritaikius ano savaitgalio išmoktus dalykus, grupiokai žinote apie ką aš, mano klientė pirmą kartą per tuos visus metus pajuto nusiraminimą. Pavyko savireguliuotis, nuraminti nervų sistemą.  Ir ne tik nurimti, bet ir patirti gilią įžvalgą apie esminę savo problemą. Prisimenu vieno mokytojo, kuris dirbo Vokietijoje, psichiatrijos ligoninėje, su sergančiais šizofrenija, esančiais psichozėse, katatonijoje, pasakymą – „biodinaminės kūno psichoterapijos metodai padeda tose vietose, kur vaistai negali“. Tai – metodas, kuris moko įkūnyto, autentiško, atviro, drąsaus buvimo pasaulyje. Tai susitikimas su savo gyvybine energija. Ačiū, Rasai Skrabutėnas už šių studijų atvežimą į Lietuvą! Ačiū sau, kad aš jose studijuoju! Ir ši kelionė tęsiasi!

CST – tai pūga, kuri užklupo mane pirmąją mokymų dieną ir iki šiol nepaleidžia.💨

Minčių sukūriai: jaučiu-nejaučiu, vyksta-nevyksta, juda-nejuda, veikia-neveikia, gerai-blogai, tinka-netinka ir t.t. mane nuolat mėto į šonus… Bet smalsumas, stiprus jausmas, kad tai kažkas gilaus ir esminio, mane veda pirmyn.🤍

Kasdien taikydama CST metodus, jaučiuosi kaip vaikas, kuris lupa adventinio kalendoriaus langelį ir tikisi siurprizo. Iš naujo mokausi jausti save, pasitikėti pojūčiais, įsiklausyti į klientą, stebėti ir priimti jo kūne vykstančius procesus, duoti laiko organizmui padaryti savo darbą. Vidinis džiugesys ir klientų atsiliepimai įkvepia tęsti šiuos mokymus💜 Tad nekantriai laukiu CST 2dalies, kada atvažiuos Kalėdų senis Davy🎅 ir švęsiu profesines Šv.Kalėdas!🌲

“Kraniosakralinės terapijos mokymai pagal Upledger: jaučiuosi su šia terapija nuėjusi tam tikrą patirties kelio atkarpėlę, tad sunku viską sudėti į kelis teiginius.

Osteopatijos norėjau mokytis dar seniau nei kineziterapijos, ir, sužinojusi apie šią galimybę, apsisprendžiau greitai. Vis dėlto, absoliučiai nežinojau kas ta kraniosakralinė terapija. Teorines žinias atnaujinome ir pagilinome apie kaukolės kaulus, smegenų dangalus ir jų prisitvirtinimo prie kaulų vietas, skyrėme dėmesio diafragmoms. Tačiau daugiausiai laiko, dėmesio ir dėstytojų pagalbos gavome taikydami technikas. Visų pirma – lavinant pajautimą ir antra – pasitikėjimą juo. Be pasitikėjimo pojūčiais nėra ir kraniosakralinės terapijos. Džiaugiuosi, kad šiam, praktiniam, aspektui skiriamas toks didelis dėmesys. Gavome atsakymus į pačius įvairiausius mums kylančius klausimus iš didelę patirtį turinčių terapeutų-mokytojų.

Kraniosakralinė terapija pabaigus 3 KST mokymų lygius mano darbe prigijo ir kaip atskira terapija, ir integravosi jos atskiros technikos dirbant su griaučių raumenų sistemos sutrikimų turinčiais pacientais. Manau, kad kiekvienam iš mūsų ji yra kaip maistas kūnui – lėtas maistas. Nes ši terapija suteikia žmogaus kūnui ir psichikai jausmą, kad į jį kažkas įsiklauso, pajuntamas buvimo suprastu būvis. Tam nereikia žodžių, tik judesių. To pasekmė – atsipalaidavimas, įtampos paleidimas, simptomų ir net jų priežasčių savaiminis išnykimas.

Netikėta, tačiau per šiuos turtingus mokymais metus jaučiu, kad pasikeitė ir mano charakterio aspektai. Kažkas atkrito, kažkas iškilo į sąmonės šviesą ir joje sudegė, atsivėrė erdvė priimti daugiau laimės, gerovės ir džiaugsmo.”