Man BKP tai – atsivėrusios akys ir ausys, ir rankos, ir širdis. Be galimybės “atžinoti ir pamiršti. Tai – metodas, stipriai praplečiantis požiūrį į save ir į kitą žmogų. Tai – atviras žvilgsnis į ten, kur skauda, nesistengiant to skausmo kažkaip sutvarkyti, o tiesiog būti ir išbūti su juo, paglostyti jį. Kol giliu iškvėpimu ar pilvo gurgesiu jis pradeda savaime gyti. Tai požiūris į žmogų, kada supranti, kad gyvenimą patiriame per kūną. Ir jis visada rodo tiesą. Ačiū už galimybę žodžius “pagarba ir besąlyginis priėmimas” ne tik suvokti protu, bet labiausiai – pajausti iki lastelių lygmens.